kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Tautosaka

Dainos


Kiekvienos tautos dainos, kitaip nei pasakojamoji tautosaka, priklauso savitiesiems tradicinės kultūros tekstams. Nelengva nustatyti dainų amžių, kas ir kada jas sukūrė, bet žinoma, kad lietuvių liaudies dainos buvo pradėtos sąmoningai rinkti ir publikuoti tik XIX a. pirmojoje pusėje. Per porą šimtų metų dainiškoji tradicija pasipildė naujais, įvairioms kartoms aktualiais tekstais, iš rašto ir miesto kultūros perėmė naujų poetinių vaizdinių ir naujoviškų melodijų, bet daug kas buvo išsaugota iki pat XXI-ojo amžiaus: nepasikeitė dainų simbolika, dainos poetinis vaizdas kuriamas pasitelkus tas pačias poetines priemones, kartojasi pagrindiniai dainų motyvai, išsaugota ir dainiškoji etika – dainomis teigiamos vertybės. Pavyzdžiui, visose lietuvių dainose gausu simbolinių situacijų. Labai dažnai gretinamas žmogaus ir gamtos pasaulis: mergelė palyginama su obelėle, liepele, bernelis – ąžuolėliu, kleveliu. Gamtos pasaulio ženklai perspėja apie būsimus įvykius arba perteikia žmonių santykius: suklyko gulbelė ant marių – pravirko mergelė nevalioj, pūtė vėjas ąžuolėlį – barė tėvas sūnelį, apstojo kurteliai kiškučio guolį, o piršleliai – mergelės dvarą ir t. t. Galbūt visiems geriausiai žinoma ir lengviausiai atpažįstama dainiškoji rūtos ir žirgo simbolika – tai mergelės ir bernelio jaunystės, puikumo simboliai, kurie metonimiškai gali atstovauti dainų bernelį ar mergelę. Paskaičius ar paklausius piršlybų, vestuvių metu skambėjusių dainų, gali pasirodyti, kad dainų berneliai ir mergelės jokių kitų dėmesio vertų užsiėmimų ir neturi – tik rūpintis, puikuotis žirgu ir jo pentinais arba rūtomis ir vainikėliu.
Lietuvių dainose platus vandens simbolinis laukas. Vanduo susijęs ir su mirties, ir su vedybų simbolika: mergelė visada kalbinama prie vandens, jai siūloma keltis laiveliu ar eiti tilteliu, po tokio pokalbio – mergelės vainiką užkrinta rasa arba jis nuvysta; neretai vestuvių dainose mergelė arba bernelis netgi skęsta (skendimas ženklina vedybas). Pagal lietuvių tikėjimus, keliaujant į pomirtinį pasaulį, taip pat tenka įveikti vandens ribą. O vedybų virsmas siejamas ir su mirtimi – jo metu simboliškai įveikiama mirties riba tam, kad iš ten – iš anapusinio pasaulio – parsineštum naują gyvybę, teigia mitologijos tyrinėtoja Daiva Vaitkevičienė. Juk tradiciškai kūdikius bobutės pribuvėjos taip pat pagauna, sužvejoja upelyje, čia juos atranda ir gandrai...
Apibendrinant galima teigti, kad lietuvių dainose yra daug simbolių, ir pastebėti, kad sutinkama mažai metaforų, kuriomis pasižymi, pavyzdžiui, kaimynų latvių folkloras.
Per porą šimtmečių buvo užrašyta daugiau nei pusė milijono lietuvių liaudies dainų tekstų, kiek mažiau – jų melodijų. Visa tai saugoma Lietuvių tautosakos archyve, kuris yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Siekiant šį didžiulį aruodą pažinti, dainos susistemintos, suskirstytos į žanrus. Taip pat skiriamos kelios lietuvių dainiškajai tradicijai priklausančios tekstų rūšis. Unikaliąją lietuvių polifoninės muzikos tradiciją sudaro dainos ir sutartinės, kurios gana glaudžiai susijusios. Visų pirma, joms abiems būdingi bendri poetiniai vaizdiniai, poetinio vaizdo kūrimo priemonės, minėtoji dainiškoji etika. O jas skiria atlikimo būdas ir jo nulemtas skambėjimas. Lietuvių dainos gali būti vienbalsės (
monodinės), dvibalsės arba tribalsės (dainuojamos dviem arba trim balsais), bet antrasis arba trečiasis balsas visada derinamas prie pirmojo – vedančiojo; tuo tarpu sutartinėms būdingas polifoninis daugiabalsumas. Tai ypatingas dainavimo būdas, kai vienu metu skamba du tekstai, atliekami skirtingomis melodijomis ir skirtinga ritmika. Sutartines dainuodavo dvi, trys, keturios, o kartais ir visas pulkas dainininkių. Jų skambėjime dažni mūsų ausiai nebeįprasti disonansiniai sąskambiai, kurie atsiranda dviems vienu metu skambančioms melodijoms suartėjus per sekundos intervalą – du gretimus gamos garsus. Sutartines atliekant ir siekiama balsų „susidaužimo“, kad būtų „skambu kaip varpai“. Toks disonansinis skambėjimas sutartinių klestėjimo laikais buvo suvokiamas kaip gražus – „kaip gulbės tutuodavom“, sakydavo dainininkės.
Sutartines nuo dainų skiria ir tik joms būdingi garsiažodiniai priegiesmiai (pavyzdžiui,
sodauto, lioj saudailio, dautuvo, lingo rito, dūnoj ir pan.). Prasminio teksto ir refreno – priegiesmio arba pritarinio derinys – vienas iš sutartinių tekstų skiriamųjų bruožų. Svarbu atsiminti, jog savitus priegiesmius turi ir lietuvių kalendorinių švenčių dainos, ir kai kurios darbo metu skambėjusios dainos. Šie priedainiai (dažnai vadinami refrenais) turėjo apeiginę paskirtį (pavyzdžiui, kalėda, leliumai, vynelis vyno žaliasai, kupole, kupolėle).
Daugelis sutartinių buvo atliekamos su judesiu: daininkės eidavo ratu, vaikščiojo viena prieš kitą, sukdavosi už parankių ar judesiais imituodavo apdainuojamus darbus, gyvūnus ir t. t. Sutartines giedodavo tik moterys, o vyrai jas grodavo įvairiais pučiamaisiais instrumentais: skudučiais, lumzdeliais, ragais, ilgais mediniai trimitais, vadintais daudytėmis, arba kanklėmis. XIX–XX a. sutartinės buvo paplitę tik šiaurės rytų Lietuvoje, o jų poetiniuose tekstuose išlikę senosios žodžių formos, atrandamos dar XVII a. lietuvių raštijoje (pavyzdžiui,
numipjovė, nukirtiema, paminrodė ir kt.). Sutartinės – tai taikaus žemdirbių darbo poezija, teigia Donatas Sauka, pasižyminti giedru pasaulėvaizdžiu, jų tekstuose akcentuojami darnūs šeimos narių santykiai (sesers ir brolio pora čia svarbesnė nei mergelės ir bernelio), dažniausiai apdainuojami darbai, žmogų supanti gamta. Dar XX a. pr. minėtame regione sutartinės „konkuravo“ su ištisinėmis dainomis, t. y. tose pačiose situacijose – prie darbų, per vestuves, kalendorines šventes ar net prie vaišių stalo – galėjo skambėti ir sutartinės, ir ištisinės dainos. Tradiciškai sakoma, kad sutartines moterys giedodavo, sutartinių atlikėjos jų niekada nevadino dainomis, tik giesmėmis.
Lietuvių sutartinės neseniai paskelbtos UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Įdomu, kad sutartinėms artimas giedojimo būdas ir net muzikiniais sąskambiai yra užfiksuoti Bosnijoje ir Hercegovinoje, Korsikoje, bet sutartinių pėdsakų nėra kaimyninėje Latvijoje.
Greta dainų ir sutartinių dar skiriamos raudoss, arba verkimas žodžiais, ir tikrosios – krikščioniško turinio – giesmės. Raudos – tai mirties akivaizdoje kuriami-rečituojami poetiniai tekstai. Raudos – vienkartiniai kūriniai: dainiškoji tradicija jiems teikia išraiškos priemones (visą dainiškosios poetikos, simbolikos arsenalą), bet nėra nustačiusi griežtos kanoninės formos. Lietuvių katalikiškos ar protestantiškos giesmės, priešingai, lyg ir turėtų būti kanoniniai tekstai, tiesiogiai susiję su krikščioniškąja rašytine kultūra, bet esama ir unikalių liaudiškų giesmių, kurios atsispindi liaudiškojo pamaldumo formas.
Svarbu žinoti, kad lietuvių dainiškąją tradiciją – dainas, sutartines, raudas ir liaudiškas giesmes – sieja tas pats dainiškosios poetikos aruodas. Be aptartosios sutartinių tradicijos, gyvavusios šiaurės rytų Lietuvoje, ir kiti Lietuvos regionai iki šiol yra išsaugoję savitų muzikinės tradicijos bruožų. Nuo monodijos – vienbalsio dainavimo pietų Lietuvoje, iki trimis balsais skambančių dainų Žemaitijoje – vakarų Lietuvoje. Aukštaičiams būdingiausias dvibalsumas. Poetinių tekstų lygmenyje regioniniai skirtumai nėra tokie žymūs. Yra dainų, pasklidusių visoje Lietuvoje šimtais variantų, kitos – būdingos tik vienam kuriam kraštui.
Dainas ir sutartines folkloro tyrinėtojai skirsto į žanrus. Žanras glaudžiai susijęs su dainos paskirtimi ir tematika. Pagal naujausią dainų klasifikacija skiriami tokie žanrai:

Krinta į akis, jog šis skirstymas tarsi neturi vieningo pagrindo, bet jis puikiai atskleidžia dainų įvairovę. Iš šio sąrašo sužinome, kad skirtingos dainos skambėjo per krikštynas, vestuves, kalendorines šventes, kad dainuota dirbant (Darbo dainos), vaišinantis (Vaišių dainos), šokant (Šokių, ratelių ir žaidimų dainos), taip pat ruošiantis į karą (Karinės-istorinės dainos). Skyrėsi ir dainų atlikėjai – savo repertuarą turėjo vaikai, jaunimas, net emigrantai. Dainų klasifikacija atspindi ir dainų turinį: apdainuotas poros rinkimasis (Meilės dainos) ir šeimos narių santykiai (Šeimos dainos), taip pat žmogų supanti gamta (Dainos apie gamtą). Dainomis buvo perteikiamos skirtingos emocijos: norintiems pajuokauti tiko humoristinės dainos, ką nors pamokyti ar sudrausti – didaktinės dainos. Pagaliau, esama skirtingiems amžiams priklausančių dainų: galima palyginti piemenų folklorą – improvizacines rečitatyvines astrofines daineles (jų tekstai tarsi čia pat kuriami, neturi nugludintos struktūros, melodijos primena kalbos intonacijas), skirtas gyvuliams nuraminti ar padėti parginti juos į namus, su XIX a. pradžioje užrašytomis dainomis, kuriose gausu mitologinių įvaizdžių ir su XX a., tarpukaryje, įsitvirtinusiais romansais. Dar vienas dainų skirtymo būdas : apeiginės ir neapeiginės dainos. Apeiginės dainos buvo atliekamos per įvairias šventės, jos lydėjo konkrečius apeiginius veiksmus ir turėjo sustiprinti jų poveikį; visos kitos, su atlikimo laiku griežtai nesusaistytos dainos – neapeiginės. Apeiginių dainų skambėjimo laiką, sąsają su šeimos ar kalendorine švente, darbų pradžia ar pabaiga, dainininkai dar XX a. gerai žinodavo. O neapeiginių dainų, skambėjusių įvairiomis progomis, skyrimą vienam ar kitam žanrui lėmė jų tematika.Ši klasifikacija padeda suvokti dainų įvairovę ir tai, jog daina išties buvo nepaprastai svarbi viso žmogaus gyvenimo palydovė. Apie tai vaizdžiai ir išsamiai rašoma filosofo, kultūros istoriko Antano Maceinos, literatūrologo Donato Saukos, mitologijos tyrinėtojo Dainiaus Razausko ir kitų autorių tekstuose. Pažymėtina, jog gausiausia lietuvių dainų lobyno dalis yra lyrinės dainos. Tai poetiniai tekstai, neturintys ryškiau suausto siužeto, apdainuojantys tik konkrečią situaciją, dažnai turinčią ir simbolinę prasmę, įvardijantys žmonių santykius, o ne nuotykius, atspindintys tradicinį pasaulėvaizdį, o ne tikrovę. Gal dėl per šimtmečius susiklosčiusios lyrinės lietuvių dainų tradicijos lietuviai iki šiol pavadinami lyrikų tauta, ir gal todėl, kaip rašė dainų poetiką tyrinėjęs Balys Sruoga , „lietuvių psichikoje nebuvo reikiamo elemento epui atsirasti“? Vyraujanti lyrinė dainų tradicija veikė ir lietuvių literatūrą, skverbėsi į lietuvių grožinę prozą, kuri dažnai taip pat įvardinama „poetine, lyrine“.
Arčiausiai epikos poliaus būtų lietuvių baladės. Lietuvių dainoje nėra išplėtoto pasakojimo, o lietuvių baladės kartais vadinamos ir pasakojamosiomis dainomis. Jos turi tam tikrą siužetą ir privalomą tragišką baigtį, bet jų siužetai dažniausiai yra tarptautiniai. Baladės gyvuoja didesniame areale, jų siužetas dažniausiai žinomas ir kaimyninėms tautoms. Lietuviškos baladės savitos būtent lyriškesniais, nei kaimynų, tekstų variantais.
Kas dar savita lietuvių liaudies dainoms? Įdomu, kad Vakarų Europoje jau XVI a. dainos pradėtos rimuoti, o lietuvių dainos iki šiol išliko nerimuotos. Seniausios, rečitatyvinį pobūdį išsaugojusios kai kurios apeiginės darbo ir šeimos švenčių dainos (pavyzdžiui, piemenų dainos ar vestuvių apdainavimai) yra astrofinės; lietuviams būdinga ir savita trijų eilučių strofa, o įprasčiausia – keturių eilučių strofa.

Saulė Matulevičienė
Lietuvių liaudies dainos.Antanas Maceina. Liaudies daina - tautos sielos išraiška.Juozas Aidulis. Šviesus talentas, brangus jo palikimas.Gintaras Beresnevičius. Dainavimas atsistojus.Dainius Razauskas. Dieviškoji daina.Marcelijus Martinaitis. Išėjimas iš rojaus lietuvių tautosakoje.Raudos.Sutartinės.Kalendorinių apeigų dainos, darbo dainos.Pabaigtuvių dainos. Šalia kelio ievaras stovėjo.Partizanų dainos.Lietuvių liaudies dainos II.Sutartinės II.Kupiškio giedotojos šoka sutartinę ČIUTYTĖ.Sutartinių atlikėjų kostiumai.Sutartinė BUVA DŪDA VILNIUJ. Iš D. Račiūnaitės-Vyčinienės CD KOKIŲ GIEDOSIM, KOKIŲ SUTARYSIM.Sutartinė LYLIOJ, SESE, LINŲ. Iš D. Račiūnaitės-Vyčinienės CD KOKIŲ GIEDOSIM, KOKIŲ SUTARYSIM.Sutartinė O KOKI ČIA MARTI. Iš D. Račiūnaitės-Vyčinienės CD KOKIŲ GIEDOSIM, KOKIŲ SUTARYSIM.Sutartinė SAULIUTE TEKĖJA. Iš D. Račiūnaitės-Vyčinienės CD KOKIŲ GIEDOSIM, KOKIŲ SUTARYSIM.Sutartinė SKRIDA BITĖ, TATATO. Iš D. Račiūnaitės-Vyčinienės CD KOKIŲ GIEDOSIM, KOKIŲ SUTARYSIM.Sutartinė ŽVINGA ŽIRGAS, DALIJA. Iš D. Račiūnaitės-Vyčinienės CD KOKIŲ GIEDOSIM, KOKIŲ SUTARYSIM.Darbo daina. Iš CD LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ANTOLOGIJA.Darbo daina. Iš CD LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ANTOLOGIJA.Darbo daina. Iš CD LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ANTOLOGIJA.Kalendorinių apeigų daina. Iš CD LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ANTOLOGIJA.Kalendorinių apeigų daina. Iš CD LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ANTOLOGIJA.Kalendorinių apeigų daina. Iš CD LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ANTOLOGIJA.Kalendorinių apeigų daina. Iš CD LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ANTOLOGIJA.Kalendorinių apeigų daina. Iš CD LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ ANTOLOGIJA.Skyforger ir Skylė. Migla Migla-Rasa Rasa.Dalius Naujo-Jonathon Haffner-Kenny Wollesen. Einu.Dalius Naujo-Jonathon Haffner-Kenny Wollesen. Kadu Buva.Yukla Uvlum.Marija Krupoves Quintet. Vilne.Marija Krupoves Quintet. Widziałam na niebie Anioła.

Ar žinote, kad...